Blogo temos http://www.expo2008.lt/ Ar šalies dalyvavimas parodose – pinigų švaistymas? Naujai valstybei paroda – tai neabejotina galimybė sušukti pasauliui: „Aš esu!“ Didžioji dauguma žmonių apie naujų valstybių egzistavimą sužino prasidėjus Olimpinėms žaidynėms – jų atidarymo metu, kai vyksta šalių pristatymas ir jų atstovai išdidžiai iškėlę galvas neša savo valstybių vėliavas. Jei tokios šalies atstovai nelaimi medalių, kita galimybė sušukti: „Ei, ar prisimeni, aš esu!“ gali pasikartoti tik po ketverių metų. Todėl tokioms valstybėms pasaulinės parodos yra tris-šešis mėnesius trunkantis savos valstybės garsinimo procesas.

Senoms, galingoms ir gerai žinomoms valstybėms dalyvavimas parodoje gali būti garbės reikalas - noras nustebinti, priblokšti ir visam laikui palikti neišdildomą įspūdį apie save žmonėms, galbūt niekada jų neaplankysiantiems, bet žinosintiems, kad štai tos – vertos jų dėmesio ir pagarbos.

Ką parodos gali duoti Lietuvai?

1937 metų paroda Paryžiuje Lietuvai buvo ne kas kita kaip minėtas sušukimas: „Ei!“. 1939 metų paroda Niujorke buvo išdidus žengimas su mintimi: Taip, tai mes, turintys didžią istoriją ir atvykstantys pas savo gyventojus – Amerikos lietuvius“. O 1900 metais vykusi paroda Paryžiuje buvo paversta politiniu instrumentu Lietuvai siekti nepriklausomybės. Tada didžiosioms valstybėms buvo nesmagu žiūrėti į lietuvių prikišamai išryškintus faktus, tokius kaip lietuviškos spaudos draudimas. Bet išsisukti ir to nematyti negalėjo.

Ką parodos Lietuvai gali duoti dabar?

Galima atsakyti klausimu į klausimą: ar Lietuva yra gerai žinoma valstybė? Ar dauguma Europos Sąjungos gyventojų galėtų pasakyti, kad tai - nepriklausoma Rytų Europos valstybė, priklausanti Europos Sąjungai? Deja, jie nežino ne tik šių faktų ir galėtų patvirtinti bet ką: kad čia – totalitarinis valdymas, gatvėse vyksta susišaudymai ar trūksta maisto. Žodžiu – nesaugu.

Kartą vienas Kipro gyventojas manęs paklausė, ar žinau, kur yra Kipras. Jo klausimas mane nustebino ne mažiau nei jį patį mano tvirtas atsakymas: „Aišku“. Tačiau toks klausimas, pasirodo, nėra beviltiškas. Mūsų atveju, daugelis ispanų nė nenutuokia, kas yra ta Lietuva ir juo labiau, kur ji, kokia ji.

2008 metais Lietuva dalyvaus Expo parodoje, kuri vyks Ispanijoje. Tokio pobūdžio paroda šioje šalyje rengta prieš 16 metų. Joje dalyvavę Lietuvos atstovai tvirtina, kad senesnioji ispanų karta (o gal ten buvo senieji lietuvių emigrantai?) žinojo net tokį faktą, kad Lietuva turėjo laikinąją sostinę Kauną. Ispanų jaunimui tai tebuvo tik dar vienas egzotiškas žodis. Įdomu, ar bent vienas ispanas, atvykęs į Saragosoje vyksiančią parodą, galės pasigirti buvęs parodoje, vykusioje prieš 16 metų Sevilijoje ir lankęsis Lietuvos paviljone?]]> Wed, 05 Dec 2007 00:00:00 +0300 Išmuštruoti korėjiečiai Kiek teko kalbėti su korėjiečiais, jie į parodą buvo vežami privaloma tvarka. Matyt, po to jiems reikėdavo įrodyti, kad buvo parodoje, nes visi prašė lankstinukų ir apie 90 proc. paviljono lankytojų net neidavo pro visą ekspoziciją, bet įžengę į paviljoną eidavo tiesiai prie žmogaus, dėjusio Lietuvos antspaudėlius ir iškart išeidavo. 90 proc. lankytojų buvo Azijos gyventojai.
 
Šioje parodoje buvo nenusigręžta nuo tautiškumo: gintariniai suvenyrai, tautinės juostelės. Taip pat daug pažintinės vizualinės informacijos: nuo skaičių iki šviečiančių žemėlapių.
 
Kaip ir visose parodose, taip ir šioje gintaro dirbiniai sulaukė daug dėmesio.
 
]]> Mon, 19 Nov 2007 00:00:00 +0300 Ar Lietuvoje gyvena meškos? Lietuvos dalyvavimas Vokietijoje Hanoveryje vykusioje EXPO parodoje 2000 metais buvo labai svarbus įvykis ne tik dėl to, kad Vokietija, turinti 82,5 milijonų gyventojų, yra viena iš didžiausių ir įtakingiausių Europos valstybių. Tuo metu Lietuva jau ruošėsi tapti Europos Sąjungos nare, tačiau dar daugeliui ji buvo nauja šalis žemėlapyje, nes dešimtmečiais geografijos ir istorijos vadovėliuose buvo kalbama tik apie Sovietų Sąjungą, neišskiriant atskirų valstybių – respublikų...
 
EXPO paroda Hanoveryje užėmė didžiulę teritoriją (160 ha) – dalis šios teritorijos buvo nuo 1947 metų veikiantis Hanoverio parodų centras su parodoms skirtais paviljonais ir atviromis aikštėmis bei specialiai parengtos naujos teritorijos atskirų šalių laikiniems ir ilgalaikiams paviljonams.
Lietuvos projektas pasaulinėje parodoje EXPO 2000 buvo labai intriguojantis, įdomus, sudėtingas. Jį kelis metus (pirmieji žingsniai 1995-96 m.) ruošė daug žmonių: dirbo organizatoriai, Vyriausybė, kūrybinė grupė, architektai, statybininkai, filmų kūrėjai, kiti menininkai, gamintojai, programuotojai ir t.t.

Todėl Lietuva šioje EXPO parodoje, kurios tema buvo „ŽMOGUS. GAMTA. TECHNIKA“, pasirodė kaip labai pažangi maža šalis, turinti labai gražią gamtą, išsaugotą seną architektūrą, darbščius, gabius, kūrybingus žmones, garsius menininkus ir sportininkus, įdomius išradimus ir jų išradėjus, puoselėjanti savo krašto tradicijas ir aktyviai siekianti atsinaujinti, būti žinoma, būti matoma.

EXPO 2000 parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos Prezidentas su žmona ir, žinoma, jis buvo pirmasis valstybės vadovas, apsilankęs Lietuvos paviljone. Per penkis mėnesius paviljone apsilankė virš 2 milijonų lankytojų: Islandijos ir Latvijos Prezidentai, Lietuvos ir kitų šalių Premjerai, įvairių šalių Vyriausybių ir Parlamentarų delegacijos, moksleivių, verslininkų, įvairių specialistų grupės, daug turistų iš kitų šalių, gausiausiai -  Vokietijos gyventojai.

EXPO lankytojų įvairumas ir smalsumas - begalinis, ypač eilinių lankytojų klausimų ratas pats netikėčiausias, nuo kasdieniškų, kiek uždirbame, ką valgom ir ar turim ką valgyti, iki - ką sukuria mūsų mokslininkai, ar patys lietuviai sugebėjo sukurti ekspozicijoje veikusias kompiuterines programas, kokiai grupei priskirti lietuvių kalbą, o kur yra ta Lietuva, ar yra Vilniuje viešbučių, ar tikrai Lietuvoje yra meškų ir t.t. ir .t.t.
 
Dėl paviljono specifikos ir negausaus dirbančiųjų būrelio (parodos metu paviljone dirbo tik nedidelė grupelė žmonių: gidai-vertėjai, aptarnaujantis personalas ir vadovas). Būdavo dienų, kai labai sunkiai sekdavosi suvaldyti minias lankytojų ar be didžiulių pastangų, be visų pasiaukojančio darbo, neskaičiuojant darbo valandų, surengti paviljone renginius, dalyvauti bendruose EXPO renginiuose, ar sukviesti žiūrovus į Lietuvos renginius EXPO aikštėse ar scenose ir pan. Bet visi, kurie dirbo paviljone, buvo pilni entuziazmo ir meilės savo kraštui, patys žavėjosi ta medžiaga, kuri buvo demonstruojama ekranuose, vitrinose, monitoriuose, ir tas teigiamas emocijas skleidė visiems paviljono lankytojams, dosniai dalindami ne tik šypsenas, bet ir dailius reklaminius lankstinukus apie Lietuvą parodoje, įvairius kitus leidinius, dovanodami knygas ir suvenyrus.
Ekspoziciją kartais papildydavo ir pagyvindavo iš Lietuvos atvykę meno kolektyvai, ypač įspūdingi koncertai būdavo lauke prie paviljono. Gardus lietuviškas alus su kepinta duona ir gražūs suvenyrai taip pat priversdavo dažną lankytoją ilgėliau užsibūti būtent šiame paviljone, nors kiekvienas stengėsi aplankyti kuo daugiau ekspozicijų, apžvelgti čia visą pasaulį.
 
Daug gražių įrašų apie Lietuvą ir paviljoną paliko lankytojai svečių knygose ir išsakė savo mintis internete, netrūko atsiliepimų ir spaudoje, susidomėjimo sulaukėme ir iš Vokietijos, užsienio radijo stočių bei televizijų. Dauguma atsiliepimų spaudoje buvo objektyvūs, geri, įdomūs.
 
Vokietija, galima taip pasakyti, dutūkstantaisiais gyveno šia paroda. Dar ir šiandien, praėjus 7 metams, žmonės prisimena, žavisi arba gailisi, nepasinaudoję proga ją aplankyti, nes tuomet „visas pasaulis svečiavosi pas mus“, taip vokiečiai dar ir dabar interneto svetainėje www.expo2000.de apibendrina EXPO parodą.
]]> Mon, 19 Nov 2007 00:00:00 +0300 Latvių iniciatyva, baskų grasinimai ir ilgoji fiesta
Parodoje turėjo dalyvauti Tarybų sąjunga, kuriai paviljoną statė latvių architektas Juris Poga. Tačiau kol vyko statybos darbai, subyrėjo SSRS. Tuomet paviljoną perėmė Rusija, kuri pakeitė kelias detales – stogą, vėliavą.
Tuo metus Juris Poga, kuris statybų metu gyveno Sevilijoje, pagalvojo, kodėl gi negalėtų Baltijos šalys dalyvauti parodoje? Juo labiau, kad jos, būdamos nepriklausomos, dalyvaudavo Expo. Tad būtent jis pasiūlė ispanams šią idėją. Prasidėjus visuotinei euforijai skelbiant Baltijos šalių nepriklausomybes, J.Pogai pavyko įkalbėti Ispaniją.

Ispanai maždaug sausio mėnesį pasiūlė šalims nemokamai dalyvauti parodoje. Tačiau Lietuva ir Latvija iš pradžių atsisakė. Tada atvyko ispanų pasiuntinys, rezidavęs Kopenhagoje, ir įteikė oficialų laišką Aukščiausiosios tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Tada Lietuva sutiko dalyvauti parodoje ir tam Vyriausybė skyrė 50 tūkst. dolerių – tai buvo pakankamai didelė suma turint omenyje tai, kad Lietuvoje užsienio valiutos rezervai buvo menki. Latviai vis tiek atsisakė dalyvauti, o lietuviai pradėjo ruoštis. Vasario pabaigoje galų gale pavyko nuvykti į Ispaniją ir išsiaiškinti dalyvavimo parodoje galimybes. O galimybės buvo menkos, nes statybos darbai jau buvo bebaigiami, sodinamos palmės. Buvo neaišku, ar parodoje dalyvaus Indija, todėl iš pradžių galvota jos drambliais ir mozaikomis dekoruotą paviljoną skirti Lietuvai ir Estijai. Tačiau vėliau sumanyta statyti laikiną paviljoną šalia arabų šalių.

Lietuvos paviljono padėtis klaidino lankytojus – daugelis galvojo, kad Baltijos šalių gyventojai – arabai. Vienintelė Sabonio pavardė buvo žinoma ispanams.

Buvo sunku išvengti spaudimo į parodą vežti televizorius, šaldytuvus ar stakles. Laimei, svarbiausi asmenys suprato, kad tai nėra pramonės paroda. Juk pasaulis turi atrasti pačią Lietuvą, o ne prietaisėlį, kuris įdomus tik tos srities specialistui.

Dar būnant Lietuvoje atrodė, kad visas pasaulis domisi įvykiais Baltijos šalyse, tačiau nuvykus į Ispaniją paaiškėjo, kad toli gražu taip nėra. Tačiau santykiai su rusais Ispanijoje buvo visiškai nepolitizuoti.

Baskai parodos uždarymo dieną grasino sprogdinimais. Tačiau Ispanijos karalius pareiškė, kad nepaisant grėsmės jis dalyvaus uždaryme. Baskai gerbė karalių – matyt, dėl tos priežasties savo grasinimų nebandė įgyvendinti. Bet buvo labai nejauku: kasdien einant į paviljoną buvo galima matyti minias žmonių, o tą dieną – tuščia, ant stogų snaiperiai.

Parodai pasibaigus Ispanijoje vyko trijų dienų šventė, kurios metu sulaukti iš ispanų pagalbos išsivežant savo eksponatus buvo beprasmiška. Jie sakė: mes visus metus ruošėmės parodai, o dabar ji baigėsi. Leiskite mums pailsėti.]]> Tue, 30 Oct 2007 00:00:00 +0300 Sriuba apžavėjo
Visgi dažnai lietuviškieji šaltibarščiai vadinami kulinariniu paradoksu. Sunku suvokti, kodėl lietuviai, kurie šiltu oru gali džiaugtis daugiausiai 5 mėnesius per metus (tik apie du mėnesius būna karščiau), sugalvojo šaltą sriubą. Vienas paaiškinimų – vasaros metu, per pačius darbymečius laukuose, pritrūkdavo laiko maisto ruošimui. Be to, didžioji dauguma lietuvių nebuvo turtingi, todėl tradiciniuose lietuviškuosiuose patiekaluose vyrauja daržovės ir kruopos. Galvojama, kad net tie patys lietuviškieji cepelinai iš tiesų visai nėra lietuviški, nes Lietuvą pirmosios bulvės pasiekė tik 1806 metais.
 
Šaltųjų sriubų karaliene visame pasaulyje tituluojama ispaniškoji “gazpacho”. Ne veltui kiekvienas Ispanijos regionas turi savo šios šaltosios sriubos receptus, kurių pagrindiniai ingredientai – pomidorai, agurkai, svogūnai, paprika ir alyvų aliejus. Tik ispanai, skirtingai nei lietuviai, savo sriubą dažniausiai sutrina iki tyrės ir priberia skrebučių. O kai kuriuose regionuose sriuba verdama, o po to atšaldoma. Ne visi ispanai moka gaminti “gazpacho” – prekybos centruose jie paprasčiausiai nusiperka greito paruošimo “gazpacho” sriubos ir ją sumaišo su vandeniu. Lietuviai parduotuvėse kol kas gali rasti tik šaltibarščiams skirto kefyro.
 
Tad sulaukus svečių iš Ispanijos nepamirškite jų pavaišinti šaltibarščiais. Ir būtinai priminkite jiems, kad šaltibarščiai Lietuvoje valgomi su bulvėmis, nes jiems toks derinys be galo neįprastas. Bet skanus.
]]> Wed, 03 Oct 2007 00:00:00 +0300 Neatrastosios žemės vardas - Lietuva Vienas kalbintas katalonietis prasitarė, kad jo tautiečius suintriguotų ir skatintų pasidomėti Lietuva šūkis: „Lietuva – žavingiausia Rytų Europos paslaptis” .Taip pat jie lengviau įsivaizduotų, kas mes tokie, jei kartotume palyginimą: „lietuviai – Šiaurės italai”.
Ispanai žavisi Lietuvos Kuršių nerija, miškais, kuriuos jie vadina tikrais. Jiems nuostabą kelia faktas, kad beveik visi Lietuvos miškai yra natūralūs, t.y. medžiai išaugę ten, kur jiems patogiau, o ne susodinti lygiais atstumais vienas nuo kito.
Galimybė maudytis ežeruose – dar vienas lietuvių privalumas prieš ispanus. Vasaromis Ispanijoje trūksta vandens, todėl ežerų vandenys naudojami žemės drėkinimui.
Švarūs paplūdimiai, neužterštas Baltijos jūros vanduo, atsiverianti erdvė – tai dar viena ispanų susižavėjimo šūksnių sulaukianti tema. Jie turi šiltą Viduržemio jūrą, kurios krantai intensyviai naudojami turizmui. Todėl matydami vis dar tuščius Lietuvos paplūdimius jie tikina, kad tai – mūsų turtas, kurį turime saugoti. Net nuo pačių ispanų, kurie, sužinoję apie čia dar neišnaudotas pajūrio, ežerų ar upių pakrančių galimybes, atvyktų su investicijomis ir viską negrįžtamai urbanizuotų.
Lietuviai vis dar sunkiai įsivaizduoja žiemą be sniego, o dažnam ispanui pati žiema su krintančiomis snaigėmis yra sunkiai suvokiamas ir retai kada matomas reiškinys. Ir nors jiems čia šalta, ispanai išgyvena ne dėl to: speigas tiesiog trukdo šypsotis.
Nereikia bandyti peršaldyti karštųjų ispanų, bet kaitriomis ir visa ką aplinkui džiovinančiomis vasaros dienomis ispanai gali vykti į Lietuvą, kur „tik” „30” C° karštis jiems – pati maloniausia vasara.
]]> Tue, 02 Oct 2007 00:00:00 +0300 Pasaulinė paroda Saragosoje – gera proga ispanams susipažinti su Lietuva?
 
 
 
Tikriausiai ne vienas lietuvis gūdžiais žiemos vakarais yra pagalvojęs apie atostogas saulėtoje Ispanijoje. O ką apie mūsų gimtinę galvoja tūlas Ispanijos gyventojas?
Daugiau nei du metus šioje šalyje reziduojantis Lietuvos ambasadorius Ispanijoje Mečys Laurinkus viename savo interviu yra pasakęs: „Pasirodo, kad net išsilavinę ispanai mažai ką žino apie Lietuvą. Dažnai linkčioja galvomis, bet aiškiai matyti, kad po pokalbio lėks žiūrėti žemėlapio“. Nejaugi šie ambasadoriaus žodžiai tikrai atspindi realybę?
Siekiant nustatyti, kaip ES ir kaimyninių valstybių gyventojai vertina Lietuvą, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ 2006 m. vasarą atliko telefoninę apklausą 26 šalyse.
Rezultatai stulbinantys: visose šalyse, išskyrus Ispaniją, buvo gauta daugiau palankių Lietuvos vertinimų nei nepalankių. Ispanija tapo viena blogiausiai Lietuvą įvertinusių šalių (19% palankių ir 19% nepalankių vertinimų). Blogi vertinimai buvo būdingi tiems regionams, kuriuose lietuviai dirba sezoninius darbus(!). Ispanija taip pat pateko į grupę šalių, kuriose respondentai dažniau negu kiti negalėjo atsakyti į klausimus („sunku pasakyti“ – 62%).
Nors Lietuvos ambasada Ispanijoje teigia, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau Ispanijos verslininkų, norinčių eksportuoti iš Lietuvos medų, grybus, vaistažoles, pieno produktus, tačiau reikia pripažinti, kad Mečys Laurinkus duodamas interviu nejuokavo. Eiliniai ispanai apie mūsų šalį žino mažai, nežino nieko, arba žino apie mus tik iš blogosios pusės. Ką gi, per daug nuliūsti nevertėtų – ne viskas prarasta, o tokie apklausų rezultatai reiškia, kad reikia stengtis šią situaciją pakeisti.
„EXPO Zaragoza 2008” – pasaulinė paroda, kurioje ekspozicijas pristatys beveik 100 valstybių, tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų; prognozės tikina, kad pasižiūrėti parodos turėtų atvykti per 8 mln. lankytojų iš viso pasaulio.
Lietuva viena pirmųjų paskelbė apie dalyvavimą šioje parodoje. Sakote, ispanai ne ką težino apie Lietuvą – pažiūrėsime, ką jūs kalbėsite po pusantrų metų.
 
I.B.
]]> Wed, 09 May 2007 00:00:00 +0300